Sveikas Emi. Pavargau vokiškai rašinėti, todėl greičiau bus lietuviškai. O ir
ką parašysiu nebus paskutiniu mokslo žodžiu, dar toly iki nepajudinamos tiesos.
Nustebai kad miestas sietinas su kalnu, o ne su kokia brasta per upę. Dabartiniai
miestai gal būt. Dabartinis lietuviškas žodis „miestas“ yra tik „vieta“ rusų
ar lenkų kalboje. Kažkas stebėjosi kad jotvingių žodynėlyje „miestas“ išverstas
kaip „daiktas“. Ir iš tikro krašte kur pirmieji jotvingiai (getai) 5-ame amž.
atėjo, po visą Rytų Lietuvą nuo Ignalinos iki Biržų, sakoma „kuriam daikte radosi“,
atseit „daiktas“ pavartotas kaip „vieta“. Apie dzūkus jau reiktų atidžiau pasižiūrėti, jie jau naujesni žmonės, genai ir kalba rodo kad jie atėjo kelis
šimtus metų vėliau, gal vienu metu su suvalkiečiais.
Po 5 -to amž. iki Kristaus, skytams ar jų sąjungininkams gelonams atėjus į Europą net iki dabartinės Vokietijos, Lietuvoje atsiranda pirmieji piliakalniai,
gal pasirodo ir pirmieji žirgai. Iš tų laikų miestai pas mus vadinosi „gala“, Europoje
„kala“ jau nuo Mikėnų laikų. Riugeno saloje turėjome irgi tokią tvirtovę „Gel“,
paskiau ją pavadino „Dvargel“, o jau dabar „Dvarsdorf“. Jei koks normanas
Dvargel
ir turėjo tokią pavardę, tai ji kilo nuo vietovės vardo, kaip ir baronas Von Lanken nuo paprasčiausios Lankos. Sėlių kalboje „gala“ išvirto „sala“, rusams „selo“, o vokiečiams
„Hale“
Po to pasiekiame iki romėnų laikų. Lietuvoje per tą laiką pabuvojo ir keltai, po
to aisčiai. Jų tvirtovės jau buvo kitokios, todėl ir vardų prireikė kitokių.
Keltiška tvirtovė buvo netoly Rodūnios, ir Teodoras Narbutas į ją žiūrėjo pro
savo dvarelio langą, kai rašė Lietuvos Istoriją. Tai tiesiog kvadratu supiltas
pylimas pelkėtoje vietovėje. Vietiniai vadino „piliakalnis“ arba „gorodišče“.
Paželvės piliakalnis prie Ukmergės yra ne pilies kalnas bet gretimas platesnis
kalnas ant kurio buvo gyvenvietė. Yra ir kaimų pavadintų tiesiog „kalnas“.
Dabar aš pamėginsiu tik atskleisti žodžio „kalnas“ etymologę. Aš nesu indoeuropietis, ir todėl turėsiu iš naujo plūšti prie etymologės. Aš negaliu
taip puikiai pasigirti kaip kiti indoeuropiečiai per du šimtus metų jau prirašę
kalnus knygų. Bet gal ateityje ir mūsų nauja tiorė susilauks naujų darbininkų,
ir tuomet galėsime gražiau atrodyti. Be komputorių ir naujoviškos paieškos logikos mes tikriausiai neapsieisime.
Kiekvienam žodžiui ieškosime jo prasmės peršokdami į naujus žodžius paraidžiui,
arba jį versdami į naują kalbą. Indoeuropiečiai tokių vertimų nepripažįsta, ir
tenori tyrinėti tik tų pačių raidžių ištarimo kaitą. Jeigu mes atsargiai ir
teisingai taip šokinėsime nuo žodžio prie žodžio, tai labai apsidžiaugsime jeigu sugrįšime į paimtą žodį.
Reiškia visi aplankyti žodžiai buvo giminingi ir turi kokią tai vieną bendrą prasmę.
Šičia aš netilpsiu taip plačiai šokinėti, bet ir to turėtų užtekti kad pajustume
mus dominančio žodžio „kalnas“ prasmę.
Norėčiau naudotis mūsų Europoje gyventų tautų kalbomis: šumerų,
aigyptiečių, hetitų, turkų, suomių, graikų, latynų, vengrų, rusų, lietuvių kalbomis,
nors kol kas tuom nesigirsiu.
egp. Ra paišytas kaip burna rus. rot reiškė pradžią, liet. ratas bus
rus.koleso, liet. rytas pradeda dieną.
lat. ora pasaulio kraštas, grk. uros kalnas, grk. Ural kanai kur baigiasi
graikų pasaulis, grk. Uranos dangus lat. origo kilmė, lat. orare kalbėti, lat. orbis
ratas, lat. urbis miestas, lat. ursus meška, lat. uro deginti, bet
lat. urina šlapimas, lat. urinor pasinerti, lat. urna ąsotis vandeniui
ar numirelio pelenams.
vngr. kel kelia aukštyn, vngr. Kelt būdina, vngr. kelet rytai
Prisiminkime kad persai ir aigyptiečiai nežinojo garso „l“. Jį turėjo
ilyrai, trakai, etruskai, venedai, dabartiniai suomiai dažnai garsus „l“
ir „r“ maišo.
rus. gora kalnas, rus. gorod miestas, vngr. kert sodas, vok. Garten daržas,
liet. gardas aptvaras, rus. goretj degti.
vok. Berg kalnas, vok bringen nešti, vok Geburt gimimas, vok. Bär meška,
vok Burg pilis.
lat. caelum dangus, lat. caleo šildau, lat callis takas, lat calva viršugalvis,
lat. collis kalnas lat. colo dirbti žemę, lat. colonus kolonijos gyventojas, lat. columna stulpas, lat. colus ratas,
lat. colonia gal įtvirtintas miestas, tuomet galėtų stovėti ant kalvos.
Prirašiau daug žodžių, būtų galima ir toliau kiekvienam žodžiui ieškoti naujų kaimynų, arba
tikrinti kad mūsų rate jie neatsitiktiniai. Paulius Slavėnas dar 1978 m.
bandė nupaišyti lietuviškų žodžių prasmių žemėlapį. Kažkokio žemėlapio
reiktų ir mums. Arba kaip indoeuropiečiai sako atgaminti mūsų prokalbės
žmogaus pasaulį. Bet tai jau ne šios dienos darbas.
Taigi atsisveikinu viso gero!